Plans and being old

I have not so much thought my way through life as done things and found what it was and who I was after the doing. Each tale was a way of finding selves. Each self found each day slightly different from the one found twenty-four hours earlier.

                                                                                                                                            Ray Bradbury


I was talking to my friend recently trying desperately to express myself of how I felt about making plans in my life, but I only made words slip around not hitting the point. Later I was trying to put it right again but instead was called as someone who probably has no clue of what to do whilst accepting everything that comes along without much of the real choice. There is perhaps some truth in it, but not entirely. And so I found it today, the perfect description, it is right above in italics, to express how close it leans to what I was trying to tell. It is funny how some things come so unexpectedly, so strikingly correct in such simple lines.

Lately I was also wondering how it must feel to be old and what would make me feel good when I get to this point. How to be in peace, calm of unrealized desires, satisfied of the lived life, the taken risks and choices made or missed, the effort put in keeping the important things and knowing what to let go.

When I asked my 90 years old grandfather what he thinks of his own life, he simply said: - it is good, I am not angry.
Not to be angry. I was astonished of this simple answer. Not to be angry I repeated to myself.
He also said that we do make choices around the daily routine, but what happens in cosmos is not under our control and so we live with it. As he lived his youth years through the war hiding in bushes and stacks of hay. Not to get angry about it..
It was only this Christmas that I dared to ask him these questions: how he feels about life, religion, new technology and flowers. And though he talks very little (everything for him always was and still is  said by my grandma) - this was one of those conversations to remember when I will be 90.

I don't know how I got from Bradbury to my grandpa, but this is how it goes, how the world have started in the first place - chaotic.

The end of the dark times

The small end of the dark times, finally. Days will be getting longer, more daylight, more movement.
Holy Christmas spirit was lost for me this year, so I went looking for it at the seaside. Sand was my snow and ever changing sea water and sky was my Christmas mirage. Salted air tickled my lungs and gust of wind got lost in curly hair. Focus Marocus.

Sūrus sūrio kelias


Šešiasdešimt ožkų, penkios karvės, Jean-Baptiste, Nathalie ir mažoji Marie. Įsikūrę ant kalvos viršūnės, nuo kurios atsiveria visi toliai, kloniai, gyliai ir aukščiai, saulėtekiai ir saulėlydžiai, o debesys atrodo ranka pasiekiami – jie ten visi kartu ant to kalno - gamina sūrį.  

Vasaros pabaiga – sūrių vartojimo sezonas, mat visi prancūzai rugpjūčio pabaigoje, net ne tarsi susitarę, o iš tiesų susitarę, ištikimai atostogauja. O atostogaudami kaimo turgeliuose lepinasi vietinių ūkininkų produkcija. Kadangi dienos karštos - einamiausias šviežias ožkos sūris (fromage de chèvre frais). Ožkom  pieno sezonas į pabaigą, artėja poravimosi metas- kiti reikalai galvoje.
Patinka man ožkos, tai ne avys – sako Jean-Baptiste. Su jomis ir pasilabinti gali, vardu pakviesti ir nugarą pakasyti  – vizgina uodegas, uostinėja, kasosi savo ragus tau į koją. Nathalie, Jean Baptiste žmona, visų ožkų autoritetas, griežta, bet mylinti – visas savo ožkas pažįsta nuo kanopos iki rago. Sako, mūsų panašūs charakteriai, mėgstam tvarką ir rutiną, jei tik kažkas ne pagal planą, kyla panika.

Kol Nathalie užsiema ožkomis, Jean-Bat sušaukia savo penkias karves – “les filles les filles!” (mergaitės mergaitės) - karvės iš lėto, tarsi komunikuodamos ragais su kosmosu, parlinguoja namo. Jean-Bat niekur neskubėdamas, pasileidęs vieną iš daugelio visur pritaisytų radijėlių, jas pamaitina ir pamelžia.  Iš karvių pieno sūrininkas gamina kaitinto karvės pieno sūrį (tomme de vache arba tomme de montagne). Šis sūris bręsta ilgiau ir viduje tampa kreminis. Gardžiai tuomet juo užkandžiaudavome įpusėjus prekybai turguje su šalia pardavinėjama šviežutėlės duonos rieke. Kai kurie prancūzai netgi sako, kad tik taip sūris ir turi būti valgomas, neva sūris ir salotos lapas tai jau ne kokio skonio ženklas. Bet gi žmonės daug ką sako.

Penkiolika metų be atostogų. Nuo keturių ryto iki pietų ir nuo keturių popiet iki vėlyvos vakarienės. Skamba juk kaip vargų vargas, bet ne jiems, ne ant jų kalvos. Jų variklis paprastas – meilė. Ir aš dar pridedu: truputis pamišimo. Tikrai, kaip jie myli savo ožkas ir karves, kokie jų parkai, su kylančios saulės spinduliais, langais, vėdinimo sistemom, šviežiu šienu ir aplink besidriekiančiom prerijom ir miškais. Ir koks balansas tarp dviejų visiškai priešingų charakterių. Gal dėl to tiek daug žaibuoja aplink jų kalvą, išsikraudinėja dangus tarp pliuso ir minuso, bet pas juos lyja labai retai.