off the grid

Jau septintus metus vis grįžtu ir grįžtu į svečius. Į šią vietą tarp kalvų, prie mažo upelio, į šį namelį be vandens ir beveik be elektros. Čia kur penkiolikoje kvadratų telpa virtuvė/salonas/valgomasis/vonia/miegamasis/biblioteka/dirbtuvėlės. Čia kur kartais stovi papuvusi sofa, o kartais buržujiški foteliai, o kartais tik kelmai. Pati svarstau koks mano santykis su patogumų atsisakymu, kas mane čia taip traukia, bet ir gena atgal į miestą po kelių dienų. O gal negena? Kodėl kuo toliau į gyvenimą, tuo labiau aš patinku sau su susivėlusiais plaukais ir nuo žemės pajuodusiom rankom, nesipraususi tris dienas. Ar čia tik tėčio skaitytų Vinetu ir Tarzano nuotykių įkvėptas poreikis nuotykiauti? Vasaros praleistos Labanoro girioje? O gal tikras poreikis dirbti žemę ir gyventi paprasčiau? Gal tai dalis emocinio DNR - tėvų darbas kolektyviniuose ūkiuose, senelių sodų kultas, prosenelių karvės ir kiaulės. Ir tuo pačiu taip nejauku atsisakyti miesto gyvenimo, patogumų, nuolatinės išorinės stimuliacijos, ypač kai neturi vaikų ir šeimos. Atrodo, kad negi ten tupėsi vienas kaip tupikas su savo morkom ir pomidorais?
Kiti dalykai apie ką galvoju yra susiję su tuo kaip keičiasi mano dalyvavimas visuomenėje, priklausomybė nuo valdžios ir kiek kaip individas aš galiu būti autonomiškas ir nepriklausomas. Ir kaip tai svarbu? Ar aš noriu būti priklausoma nuo vandens ir elektros tiekimo valstybiniu mastu, o gal būtų įmanoma tai sau tiekti savarankiškai. Taip pat su maisto užsiauginimu ir natūriniais mainais su žmonėmis šalia. Na ir tada kokia turėtų būti ta veikla, kuri atneštų pajamų dalykams, kurių pats nepasigaminsi. Veikla, kuri mano akimis nebūtų kapitalizmo vergovės bėgiuose. Gal fotografija? Bet tai kelia dar daugiau klausimų apie įvaizdžio kūrimą ir vartojimą.
Žodžiu, klausimų netrūksta!




Būvimas

Šiandien rašydama laišką prigavau pati save. Iš įpročio jau norėjau dėstyti kaip pasiilgau gamtos, kaip pasiilgau draugų ir gerti vyną kavinėje. Bet supratau, kad iš tikrųjų tai ne, nepasiilgau nei vieno iš tų dalykų. Ne dėl to, kad viską turiu, ne dėl to, kad nepatiktų dabar pasipliaukoti ežere ar pagulėti ant samanų. Bet dėl to, kad net ir vaikštant miške ar plepant su draugais kavinėje apie mane niekas nesikeičia. Mano mintys tos pačios, mano baimės tos pačios, mano norai tie patys. Kai galėjau bėgti - bėgau. Pernai metais praleidau apie 80% savo laiko keliaujant. Išmokau vairuoti ilgas distancijas, oro uostai tapo tokie pat pažįstami kaip Basanavičiaus gatvė Palangoje kai man buvo šešiolika. Keičiau ne tik žemynus, bet ir metų laikus. Draugai, meilužiai, dykumos, džiunglės, kriokliai, vandenynai. Gyvenimas sukosi nuo prabangių restoranų iki gatvės hot-dog'ų, nuo viešbučių iki miego ant mašinos galinės sėdynės. Patyriau tokių palaimos akimirkų, kad rodos pačios žvaigždės nusileido iš dangaus ir man sekė pasakas, ir tokių nuopolių, kad praverkdavau visą dieną, o kartais ir tris iš eilės. Dabar negaliu bėgti ir man dėl to nei ramu nei neramu, nei lengviau ar sunkiau - tiesiog pajutau, kad nepasiilgau norėti kažko, ko neturiu ir nepasiilgau bėgimo.


kai nustojam bijoti nors kažkiek

 

Kartais fotografija yra tokia tiesmuka priemonė įlįsti žmonėms po oda, juos šiek tiek nusavinti, sumanipuliuoti tikrove. Ir kartais kai sutinki žmogų pirmą kartą ir nusitaikai į jį savo objektyvą - kaip jaustis abiems pusėms? Ko vienas ieško, ką kitas rodo? Ar slepia.

Žinau, kad kai sutikau Iloną, nebuvo laiko net susimąstyti kas tai per žmogus.  Nebuvo laiko atsitraukti, įvertinti. Man kartais taip patinka, pagauna azartas. Bet tame gali lengvai pamesti save ir likti iki galo nepastebėjęs to kito žmogaus. Fotografija tarsi reikalauja apsinuoginimo, tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme čia ir dabar, be didelių ceremonijų. Kartais tai būdas nebebijoti ir atrasti, o kartais tai toks emocinis iš(si)prievartavimas. Su Ilona aš daug atradau ir tai tęstinis dalykas.




Mimoza storm

This was the storm. The wind howled in the walls of the house and the mimoza tree in front of the window teared apart with every gust. Beautiful fragile blossoms flew to all the directions seemingly dis-attached from the branches, but always coming back to stand still for a second and off to the sky again. And despite of all the movement, the images remain still and silent.




new NEWS

Pasiilgau rašyti ir užsinorėjau erdvės, kur vėl galėčiau dokumentuoti įvairius reikalus, dėlioti žodžius ir vaizdus, daryti išvadas, pamokslauti, svarstyti apie klausimus be atsakymų, grožėtis, stebėtis ir panašiai.

Taip jau sutapo, kad mintis grįžti į blogą kilo tada, kai sužinojau, kad anapus išėjo senelis.  Buvo pilnatis ir mėnulio užtėmimas. Jo rami esatis man visuomet buvo apgaubta šiokios tokios paslapties. Už kelių savaičių jam būtų suėję devyniasdešimt šeši. Jis iš tikrųjų jau laukė tos pabaigos. Kai buvome susitikę per Kalėdas iš tų nedaugelio žodžių ką pasakė, buvo tie, kad kiek čia galima, jau gana. Tai pirma man artimo žmogaus mirtis. Ir kaip gera, kad ji tokia, kuri atnešė ne skaumą, o ramybę. Senelis jau norėjo išeiti, buvo ramus, tai taip ramiai ir išėjo. O man taip gera dėl jo. Nors ir keista, nes mirtis keistas reiškinys. Toks akivaizdus, neišvengiamas reiškinys, bet taip sunku jį realiai suvokti.

Prieš penkerius metus klausiau senelio, ką jis mano apie savo pačio gyvenimą. Jis man atsakė labai paprastai, kad viskas gerai, kad jis nepykstąs. Aš pagalvojau, kad tai didžiulė laimė - ant nieko nepykti. Paskiau paklausiau ar tiki likimu - jis vėl lakoniškai atsakė, kad paprastus, žemiškus dalykus mes renkames patys, o visa kita - kosmoso galios ir tai toks yra gyvenimas. Paskutinis dalykas, ką išklausiau iš senelio, tai, kad jo mėgstamiausios gėlės yra tulpės. Jomis jis prekiavo turgelyje būdamas pensininku. Ta senelio meilė gėlėms ir žinoma jo pasisakymas apie likimą man yra vieni gražiausių prisiminimų apie jį.


NEWS

I am happy to announce that my blog now is moving to the new website !
All my wedding and adventure photography is now to be found here:

www.slowsundayphotography.com

And my latest entry is about one day spent at the house by the sea and that day was sort of surreal:

http://www.slowsundayphotography.com/house-by-the-sea/

with lots of love,
Yours,
Neringa


I don't believe in politics. I do believe in fairy-tales.

There are moments in life like that moment when you start hearing the story, that moment when the reality loses its balance and the imaginary takes over. When you give up on your conscious mind and give a chance of existence to unicorns, straw bearded dwarfs, forest creatures living in trees and long grass, talking water spirits and boys stealing the moon. This moment for me is so real and so big. It seems that my soul expands twice and I get two beating hearts. It is strange to be so alive.

After moments like this, after days filled with purple sunsets, night walks, moon chase, candle and fire light, starry starry nights, smell of burning wood, hot springs in cold rivers, mountain snow, fog, rain and mud - all on your face, hands and feet, melancholic guitar melodies, tree hugging, talks about screwed up society and the paradise of La Palma - after all that and more it is so good to be so alive.

When sitting in the back of the car and letting all the lived moments to gradually sink in and fade away, when the mixed feeling of the sudden emptiness and nostalgia is unfolding  - you see the perfect rainbow - and then you know that if there is this, there must be unicorns as well.