kai nustojam bijoti nors kažkiek

 

Kartais fotografija yra tokia tiesmuka priemonė įlįsti žmonėms po oda, juos šiek tiek nusavinti, sumanipuliuoti tikrove. Ir kartais kai sutinki žmogų pirmą kartą ir nusitaikai į jį savo objektyvą - kaip jaustis abiems pusėms? Ko vienas ieško, ką kitas rodo? Ar slepia.

Žinau, kad kai sutikau Iloną, nebuvo laiko net susimąstyti kas tai per žmogus.  Nebuvo laiko atsitraukti, įvertinti. Man kartais taip patinka, pagauna azartas. Bet tame gali lengvai pamesti save ir likti iki galo nepastebėjęs to kito žmogaus. Fotografija tarsi reikalauja apsinuoginimo, tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme čia ir dabar, be didelių ceremonijų. Kartais tai būdas nebebijoti ir atrasti, o kartais tai toks emocinis iš(si)prievartavimas. Su Ilona aš daug atradau ir tai tęstinis dalykas.

 

Mimoza storm

This was the storm. The wind howled in the walls of the house and the mimoza tree in front of the window teared apart with every gust. Beautiful fragile blossoms flew to all the directions seemingly dis-attached from the branches, but always coming back to stand still for a second and off to the sky again. And despite of all the movement, the images remain still and silent.

new NEWS

Pasiilgau rašyti ir užsinorėjau erdvės, kur vėl galėčiau dokumentuoti įvairius reikalus, dėlioti žodžius ir vaizdus, daryti išvadas, pamokslauti, svarstyti apie klausimus be atsakymų, grožėtis, stebėtis ir panašiai.

Taip jau sutapo, kad mintis grįžti į blogą kilo tada, kai sužinojau, kad anapus išėjo senelis.  Buvo pilnatis ir mėnulio užtėmimas. Jo rami esatis man visuomet buvo apgaubta šiokios tokios paslapties. Už kelių savaičių jam būtų suėję devyniasdešimt šeši. Jis iš tikrųjų jau laukė tos pabaigos. Kai buvome susitikę per Kalėdas iš tų nedaugelio žodžių ką pasakė, buvo tie, kad kiek čia galima, jau gana. Tai pirma man artimo žmogaus mirtis. Ir kaip gera, kad ji tokia, kuri atnešė ne skaumą, o ramybę. Senelis jau norėjo išeiti, buvo ramus, tai taip ramiai ir išėjo. O man taip gera dėl jo. Nors ir keista, nes mirtis keistas reiškinys. Toks akivaizdus, neišvengiamas reiškinys, bet taip sunku jį realiai suvokti.

Prieš penkerius metus klausiau senelio, ką jis mano apie savo pačio gyvenimą. Jis man atsakė labai paprastai, kad viskas gerai, kad jis nepykstąs. Aš pagalvojau, kad tai didžiulė laimė - ant nieko nepykti. Paskiau paklausiau ar tiki likimu - jis vėl lakoniškai atsakė, kad paprastus, žemiškus dalykus mes renkames patys, o visa kita - kosmoso galios ir tai toks yra gyvenimas. Paskutinis dalykas, ką išklausiau iš senelio, tai, kad jo mėgstamiausios gėlės yra tulpės. Jomis jis prekiavo turgelyje būdamas pensininku. Ta senelio meilė gėlėms ir žinoma jo pasisakymas apie likimą man yra vieni gražiausių prisiminimų apie jį.