Šešiasdešimt
ožkų, penkios karvės, Jean-Baptiste, Nathalie ir mažoji Marie. Įsikūrę ant
kalvos viršūnės, nuo kurios atsiveria visi toliai, kloniai, gyliai ir aukščiai,
saulėtekiai ir saulėlydžiai, o debesys atrodo ranka pasiekiami – jie ten visi
kartu ant to kalno - gamina sūrį.
Vasaros pabaiga –
sūrių vartojimo sezonas, mat visi prancūzai rugpjūčio pabaigoje, net ne tarsi
susitarę, o iš tiesų susitarę, ištikimai atostogauja. O atostogaudami kaimo
turgeliuose lepinasi vietinių ūkininkų produkcija. Kadangi dienos karštos -
einamiausias šviežias ožkos sūris (fromage de chèvre frais). Ožkom pieno sezonas į pabaigą, artėja poravimosi
metas- kiti reikalai galvoje.
Patinka man
ožkos, tai ne avys – sako Jean-Baptiste. Su jomis ir
pasilabinti gali, vardu pakviesti ir nugarą pakasyti – vizgina uodegas, uostinėja, kasosi savo
ragus tau į koją. Nathalie, Jean Baptiste žmona, visų ožkų
autoritetas, griežta, bet mylinti – visas savo ožkas pažįsta nuo kanopos iki
rago. Sako, mūsų panašūs charakteriai, mėgstam tvarką ir rutiną, jei tik kažkas
ne pagal planą, kyla panika.
Kol Nathalie
užsiema ožkomis, Jean-Bat sušaukia savo penkias karves – “les filles les
filles!” (mergaitės mergaitės) - karvės iš lėto, tarsi komunikuodamos ragais su
kosmosu, parlinguoja namo. Jean-Bat niekur neskubėdamas, pasileidęs vieną iš
daugelio visur pritaisytų radijėlių, jas pamaitina ir pamelžia. Iš karvių pieno sūrininkas gamina kaitinto
karvės pieno sūrį (tomme de vache arba tomme de montagne). Šis
sūris bręsta ilgiau ir viduje tampa kreminis. Gardžiai tuomet juo
užkandžiaudavome įpusėjus prekybai turguje su šalia pardavinėjama šviežutėlės
duonos rieke. Kai kurie prancūzai netgi sako, kad tik taip sūris ir turi būti
valgomas, neva sūris ir salotos lapas tai jau ne kokio skonio ženklas. Bet gi
žmonės daug ką sako.
Penkiolika metų
be atostogų. Nuo keturių ryto iki pietų ir nuo keturių popiet iki vėlyvos
vakarienės. Skamba juk kaip vargų vargas, bet ne jiems, ne ant jų kalvos. Jų variklis
paprastas – meilė. Ir aš dar pridedu: truputis pamišimo. Tikrai, kaip jie myli
savo ožkas ir karves, kokie jų parkai, su kylančios saulės spinduliais,
langais, vėdinimo sistemom, šviežiu šienu ir aplink besidriekiančiom prerijom
ir miškais. Ir koks balansas tarp dviejų visiškai priešingų
charakterių. Gal dėl to tiek daug žaibuoja aplink jų kalvą, išsikraudinėja
dangus tarp pliuso ir minuso, bet pas juos lyja labai retai.
