Sūrus sūrio kelias

Šešiasdešimt ožkų, penkios karvės, Jean-Baptiste, Nathalie ir mažoji Marie. Įsikūrę ant kalvos viršūnės, nuo kurios atsiveria visi toliai, kloniai, gyliai ir aukščiai, saulėtekiai ir saulėlydžiai, o debesys atrodo ranka pasiekiami – jie ten visi kartu ant to kalno - gamina sūrį.  

Vasaros pabaiga – sūrių vartojimo sezonas, mat visi prancūzai rugpjūčio pabaigoje, net ne tarsi susitarę, o iš tiesų susitarę, ištikimai atostogauja. O atostogaudami kaimo turgeliuose lepinasi vietinių ūkininkų produkcija. Kadangi dienos karštos - einamiausias šviežias ožkos sūris (fromage de chèvre frais). Ožkom  pieno sezonas į pabaigą, artėja poravimosi metas- kiti reikalai galvoje.

Patinka man ožkos, tai ne avys – sako Jean-Baptiste. Su jomis ir pasilabinti gali, vardu pakviesti ir nugarą pakasyti  – vizgina uodegas, uostinėja, kasosi savo ragus tau į koją. Nathalie, Jean Baptiste žmona, visų ožkų autoritetas, griežta, bet mylinti – visas savo ožkas pažįsta nuo kanopos iki rago. Sako, mūsų panašūs charakteriai, mėgstam tvarką ir rutiną, jei tik kažkas ne pagal planą, kyla panika.

Kol Nathalie užsiema ožkomis, Jean-Bat sušaukia savo penkias karves – “les filles les filles!” (mergaitės mergaitės) - karvės iš lėto, tarsi komunikuodamos ragais su kosmosu, parlinguoja namo. Jean-Bat niekur neskubėdamas, pasileidęs vieną iš daugelio visur pritaisytų radijėlių, jas pamaitina ir pamelžia.  Iš karvių pieno sūrininkas gamina kaitinto karvės pieno sūrį (tomme de vache arba tomme de montagne). Šis sūris bręsta ilgiau ir viduje tampa kreminis. Gardžiai tuomet juo užkandžiaudavome įpusėjus prekybai turguje su šalia pardavinėjama šviežutėlės duonos rieke. Kai kurie prancūzai netgi sako, kad tik taip sūris ir turi būti valgomas, neva sūris ir salotos lapas tai jau ne kokio skonio ženklas. Bet gi žmonės daug ką sako.

Penkiolika metų be atostogų. Nuo keturių ryto iki pietų ir nuo keturių popiet iki vėlyvos vakarienės. Skamba juk kaip vargų vargas, bet ne jiems, ne ant jų kalvos. Jų variklis paprastas – meilė. Ir aš dar pridedu: truputis pamišimo. Tikrai, kaip jie myli savo ožkas ir karves, kokie jų parkai, su kylančios saulės spinduliais, langais, vėdinimo sistemom, šviežiu šienu ir aplink besidriekiančiom prerijom ir miškais. Ir koks balansas tarp dviejų visiškai priešingų charakterių. Gal dėl to tiek daug žaibuoja aplink jų kalvą, išsikraudinėja dangus tarp pliuso ir minuso, bet pas juos lyja labai retai.