Taip jau sutapo, kad mintis grįžti į blogą kilo tada, kai sužinojau, kad anapus išėjo senelis. Buvo pilnatis ir mėnulio užtėmimas. Jo rami esatis man visuomet buvo apgaubta šiokios tokios paslapties. Už kelių savaičių jam būtų suėję devyniasdešimt šeši. Jis iš tikrųjų jau laukė tos pabaigos. Kai buvome susitikę per Kalėdas iš tų nedaugelio žodžių ką pasakė, buvo tie, kad kiek čia galima, jau gana. Tai pirma man artimo žmogaus mirtis. Ir kaip gera, kad ji tokia, kuri atnešė ne skaumą, o ramybę. Senelis jau norėjo išeiti, buvo ramus, tai taip ramiai ir išėjo. O man taip gera dėl jo. Nors ir keista, nes mirtis keistas reiškinys. Toks akivaizdus, neišvengiamas reiškinys, bet taip sunku jį realiai suvokti.
Prieš penkerius metus klausiau senelio, ką jis mano apie savo pačio gyvenimą. Jis man atsakė labai paprastai, kad viskas gerai, kad jis nepykstąs. Aš pagalvojau, kad tai didžiulė laimė - ant nieko nepykti. Paskiau paklausiau ar tiki likimu - jis vėl lakoniškai atsakė, kad paprastus, žemiškus dalykus mes renkames patys, o visa kita - kosmoso galios ir tai toks yra gyvenimas. Paskutinis dalykas, ką išklausiau iš senelio, tai, kad jo mėgstamiausios gėlės yra tulpės. Jomis jis prekiavo turgelyje būdamas pensininku. Ta senelio meilė gėlėms ir žinoma jo pasisakymas apie likimą man yra vieni gražiausių prisiminimų apie jį.
No comments:
Post a Comment