Ketvirtadienį gavau atsakymą, kad galiu atvykti, penktadienį ryte iškeliavau. Tas momentas, kai užsimeti kuprinę ant pečių ir, paskutiniu žvilgsniu permetęs akimis kambarį ar nieko neužmiršai, uždarai duris, yra toks saldus.
Nežinau, ko tiksliai ieškodama, rodos vėl nuotykių (apetitas kyla bevalgant) atsiradau, kalbama, pačiame gražiausiame Prancūzijos regione Vercors. Žiemoje Alpių priekalnėse tarp šešiasdešimt šunų ir dvylika arklių. Taip, po penkių dienų, vieno dušo, pati jaučiausi kaip tos kažkurios genties narys.
Dar buvo snobiškų turistų, kuriems patiko pasiklydusi lietuvė liaupsinanti prancūzijos gamtos įvairovę ir rašanti kažką apie utopijas. Buvo trumpas sujungimas ir atjungimas - 2km mašina ir 10min bridimo per sniegą iki magiškos elektros dėžutės kažkur vidury lauko. Buvo daug daug žvaigždžių. Ir sukosi galva. Nuo dangaus gilumo ir vyno skalsumo.
Kažką atradau, kažką pamečiau (šaliką).
Baigiasi ieškojimų žiema, ilgi pokaitukai, karštas šokoladas ir trigubos antklodės.
Ieškosim pavasario ir strazdanų ant nosies.
Kas ieško, tas randa.
tik nesakyk, kad virš tavęs buvo toks dangus
ReplyDeletepatikėk, dar daugiau ir dar ryškiau buvo
ReplyDelete