Slow Sunday

Paryžiuje jau vėlyvas ruduo. Kavinių terasos tuštėja, visi spiečiames vidun ir paskandinę smakrus šalikuose siurbčiojam kavą. Aš ir dar keturi tokie pat, po vieną. Tada dar yra tie po du, ties kažkur susilietę, į kuriuos man vis nejauku žiūrėti. O daugiausia vietos užima tie, kur po tris ar penkis. Garsiai juokiasi, gestikuliuoja ir būtinai ant jų stalo stovi cukrus, kurio tau reikia, ir būtinai jie iš pirmo karto neišgirs, ko į juos kreipiesi, ir po sekundės subes smalsias akis į tave, o tau, vienui vienam čia, ir dar ne vietiniam, būtinai susivels tas prancūziškas žodis. Bet tiek to, jau ruduo, kitą kartą ateisiu su kažkuo.