Jau septintus metus vis grįžtu ir grįžtu į svečius. Į šią vietą tarp kalvų, prie mažo upelio, į šį namelį be vandens ir beveik be elektros. Čia kur penkiolikoje kvadratų telpa virtuvė/salonas/valgomasis/vonia/miegamasis/biblioteka/dirbtuvėlės. Čia kur kartais stovi papuvusi sofa, o kartais buržujiški foteliai, o kartais tik kelmai. Pati svarstau koks mano santykis su patogumų atsisakymu, kas mane čia taip traukia, bet ir gena atgal į miestą po kelių dienų. O gal negena? Kodėl kuo toliau į gyvenimą, tuo labiau aš patinku sau su susivėlusiais plaukais ir nuo žemės pajuodusiom rankom, nesipraususi tris dienas. Ar čia tik tėčio skaitytų Vinetu ir Tarzano nuotykių įkvėptas poreikis nuotykiauti? Vasaros praleistos Labanoro girioje? O gal tikras poreikis dirbti žemę ir gyventi paprasčiau? Gal tai dalis emocinio DNR - tėvų darbas kolektyviniuose ūkiuose, senelių sodų kultas, prosenelių karvės ir kiaulės. Ir tuo pačiu taip nejauku atsisakyti miesto gyvenimo, patogumų, nuolatinės išorinės stimuliacijos, ypač kai neturi vaikų ir šeimos. Atrodo, kad negi ten tupėsi vienas kaip tupikas su savo morkom ir pomidorais?
Kiti dalykai apie ką galvoju yra susiję su tuo kaip keičiasi mano dalyvavimas visuomenėje, priklausomybė nuo valdžios ir kiek kaip individas aš galiu būti autonomiškas ir nepriklausomas. Ir kaip tai svarbu? Ar aš noriu būti priklausoma nuo vandens ir elektros tiekimo valstybiniu mastu, o gal būtų įmanoma tai sau tiekti savarankiškai. Taip pat su maisto užsiauginimu ir natūriniais mainais su žmonėmis šalia. Na ir tada kokia turėtų būti ta veikla, kuri atneštų pajamų dalykams, kurių pats nepasigaminsi. Veikla, kuri mano akimis nebūtų kapitalizmo vergovės bėgiuose. Gal fotografija? Bet tai kelia dar daugiau klausimų apie įvaizdžio kūrimą ir vartojimą.
Žodžiu, klausimų netrūksta!
No comments:
Post a Comment