Būvimas

Šiandien rašydama laišką prigavau pati save. Iš įpročio jau norėjau dėstyti kaip pasiilgau gamtos, kaip pasiilgau draugų ir gerti vyną kavinėje. Bet supratau, kad iš tikrųjų tai ne, nepasiilgau nei vieno iš tų dalykų. Ne dėl to, kad viską turiu, ne dėl to, kad nepatiktų dabar pasipliaukoti ežere ar pagulėti ant samanų. Bet dėl to, kad net ir vaikštant miške ar plepant su draugais kavinėje apie mane niekas nesikeičia. Mano mintys tos pačios, mano baimės tos pačios, mano norai tie patys. Kai galėjau bėgti - bėgau. Pernai metais praleidau apie 80% savo laiko keliaujant. Išmokau vairuoti ilgas distancijas, oro uostai tapo tokie pat pažįstami kaip Basanavičiaus gatvė Palangoje kai man buvo šešiolika. Keičiau ne tik žemynus, bet ir metų laikus. Draugai, meilužiai, dykumos, džiunglės, kriokliai, vandenynai. Gyvenimas sukosi nuo prabangių restoranų iki gatvės hot-dog'ų, nuo viešbučių iki miego ant mašinos galinės sėdynės. Patyriau tokių palaimos akimirkų, kad rodos pačios žvaigždės nusileido iš dangaus ir man sekė pasakas, ir tokių nuopolių, kad praverkdavau visą dieną, o kartais ir tris iš eilės. Dabar negaliu bėgti ir man dėl to nei ramu nei neramu, nei lengviau ar sunkiau - tiesiog pajutau, kad nepasiilgau norėti kažko, ko neturiu ir nepasiilgau bėgimo.