Namas - karavanas

Šiame žemės lopinėlyje sunku rasti ponią rutiną. Pasimetė ji tarp tūkstančio ir vieno daiktelio, margų raštų, viso pasaulio spalvų , o ypač tarp keliaujančių namų ratų. Čia gyvenimas tiesiogine to žodžio prasme nestovi vietoje. Šis, beveik tris tonas sveriantis namukas, kuriame gyvena jauna keturių asmenų šeima, kartas nuo karto tvirčiau uždaro duris, surenka pristatomus laiptukus, transformuoja valgomąjį su virtuve ir iškeliauja. Kelionės būna nemažiau spalvingos nei pats karavanas. Dažnai tai cirko ir teatro festivaliai, nes namų šeimininkas - cirko klaunas, o šeimininkė - margaspalvių pagalvėlių ir sijonų siuvėja. Kaip dar kitaip ir galėtų būti. Jeigu dabar jums prieš akis kyla dideli raudoni batai, klauno nosis, pieštos lūpos iki ausų, tai ne, Krygo personažas visiškai netipinis, greičiausia jį būtų galima priskirti moderniesiems klaunams, kurie dirba kaip geri psichologai žaisdami su savo giliausiomis emocijomis, akistata išstatytomis su publika - jeigu pasidaro nejauku ar nesuveikė pokštas - nebėgi nuo jo, o improvizuodamas tempi tą baimę ar nejaukumą į sceną ir dar kartą pasijuoki iš to. Pabaigti klauno mokyklą tai tas pats kaip praeiti gerą savęs pažinimo kursą pilną iššūkių ir naujų patirčių. Pats Krygas veda klauno pamokas ir jas rekomenduoja visiems, net ir neketinantiems tapti profesionaliais klaunais, nes jo požiūris šekspyrinis: gyvenimas tai teatro scena, o mes - aktoriai, o jei visi mokėtume būti klaunais, kasdienybė būtų spalvingesnė.
Šioje šeimoje kunkuliuoja tiek energijos, kad kai jie nekeliauja - organizuoja savo kieme mini festivalius. Dažnai tai draugų (kitų klaunų, muzikantų, aktorių, magų, dainininkų) pasirodymai. Jų nedidelės nuomojamos žemės plote stovi medinė senų lentų klėtis, kurioje jaukiai įrengta scena, atgabenta iš tikro teatro, rankų darbo baras, keleta staliukų ir daug jaukių pagalvių. Čia vakare susirenka šeimos draugai ir netikėti paklydėliai - kiekvienas atsineša butelį vyno ir užkandžių. Scenoje tą kartą koncertavo žydo ir prancūzės duetas su tradicinėmis klezmer muzikos natomis integruojant prancūzams aktualias temas kaip antai "Tour de France" ar visur pasaulyje dėmėsio susilaukianti uošvė. Prie laužo sutemus nugirdau vieną Prancūzą pasakojant savo meilės istoriją, kaip dar jaunas būdamas ir keliaudamas po Indiją įsimylėjo vietinę mergaitę ir nusprendė atsiklausti jos tėvų leidimo ją vesti. Leidimas buvo duotas, bet tik su sąlyga, kad dabar jis turįs iškeliauti ir jei po metų dar noro turėsiąs, galėsiąs grįžti ir vesti jo dukrą. Susikrovęs turimus daiktus ant pečių šis iškeliavo ir metus pėsčiomis klaidžiojo po nepažįstamas šalis, kol pagaliau suėjus terminui, grįžo pas savo išrinktąją, ją vedė ir dabar augina dvi dukras. Šalia jo netrukus atsisėdo pasakiško grožio indė su ilgais sidabriniais plaukais ir juokdamasi prisiminė savo pirmuosius metus Prancūzijoje ir visus integracinius bei ypač komplikuotus biurokratinius procesus. Ugniai toliau traškant vienas iš svečių ėmė sekti pasaką apie keliaujančius namus...

Sit still. Very still. The big writing started.

This is a little intro:

How I stopped worrying and decided to love a farmer.

Today is February 2013 and the world through my window looks like a quite sad place. It has been raining 7 days in a row, people rushing in a hurry look grumpy, billboards look shabby with faded colors and it is noisy: cars, buses, tramways passing by, kids playing with artificial bombs. Maybe it is winter or my neighborhood.  I get carried away by my thoughts to a beautiful farm land where no billboards or noisy streets exist. I start dreaming of escaping and living in my own hacienda.

But what is wrong with my life, why I want to escape? Where and how I want to live? This is what I want to talk about: what happened to me and maybe to you in 2013 and how my hacienca, where I want to go so badly, looks like in my dream.

Working on master thesis: writing and reading letters, writing on the walls, the actual writing of thesis, staring through the window, listening to vinyls.

Girly thingy